Galvė– vienas iš didžiausių (361ha) bei vaizdingiausių Lietuvos ežerų (1 pav.). Jo gylis rytinėje ežero dalyje siekia net 46,7 m. Galvė – hidrografinis draustinis. Tai vienas iš labiausiai lankomų turistinių objektų.
Be salos pilies, puikių plaukiojimo bei nardymo sąlygų Galvė garsėja ir savo legendomis. Ežere yra 21 sala, apipinta įvairiais pasakojimais. Tai pasakojimai apie Naujųjų Trakų įkūrimą, pilies statybą, nugrimzdusį kunigaikščio Kęstučio lobį bei daugelis kitų. Šiaurinėje ežero dalyje yra įspūdingas su senąja lietuvių religija susijusių ežero ir pakrančių vietų telkinys: Alko sala, Alkos varteliai bei Šventoji gelmė.
Vienas įdomiausių ir šiurpiausių pasakojimų susijęs su ežero vardo kilme. Remiantis liaudies etimologija, Galvės ežero vardas kilo nuo žodžio galva. Toks aiškinimas susijęs su pasakojimu, kad dukart metuose – prieš ežerui užšalant ir ledui tirpstant – jam būdavo aukojamos žmonių galvos.
1923 m. nutiko neįtikėtinas dalykas- vienas žvejys tarp Pilies ir Pirties salų esančioje seklumoje ištraukė dvi unikalias galvas (7x11 cm ir 6,5x8,9 cm). Toks radinys yra unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir visoje europoje (2 pav.) Matyt, žmonės vengdami ežero bausmės ieškodavo būdų išvengti žiaurios lemties– pakeisdavo galvas tuo tikslu aukodami iškaltas akmenines. Jos dabar saugomos Trakų istorijos muziejuje.
Kalbininkas Vytautas Mažiulis teigia, kad dabartinis oficialus ežero pavadinimas Gálvė yra neautentiškas. Tikrasis jo vardas - Galvỹs, kuris buvo morfologiškai a p s l a v i n t a s, ir iš čia atsirado knyginė (t. y. ne gyvosios kalbõs lytis) Gálvė. Šis vietovardis senuosiuose šaltiniuose vartotas įvairiai: a) apslavintas Galwie (1782 m.) bet kartais ir neapslavintas Galwis (1780 m.) (plg. Ilgis vartojamas formomis Ilgie, Ilgi).
Pavadinimas gali būti sietinas su rekonstruojamu žodžiu *galvja „tai, kame yra duburių, kur duburinga“; *galva- „duburingas“. Lietuvių kalbos žodyne - gal̃vis - „savaime pasidariusi kūdra senos upės vagos vietoje ar užutėkyje“. Taip pat senąja reikšme žodis galva galėjo reikšti išsikišimą.
Kitas pasakojimas bylo, esą didžiulėje salėje po pilimi prie juodo aukuro, apsuptas vaidilučių sėdi paskutinis Lietuvos didysis Krivių Krivaitis. Kai įvedus krikščionybę, jam nebelikę vietos Lietuvoje, jis persikėlęs į salos požemius. Jam reikiamų žinių gali suteikti tik skenduoliai. Krivis skenduolius atidžiai išklausinėja, paskui užverčia akmenimis ir vėl mirtina tyla viešpatauja iki kito skenduolio. Dėl to jie Galvės ežere niekada neiškyla į paviršių.
Belieka laukti, kokias naujas paslaptis atskleis paslaptingi Galvės vandenys.
Literatūra:
1. Balčytienė B., Narvidas V. Ką byloja Trakų pilių mūrai: legendos, padavimai, tradicijos. Lietuvos muziejai V. 2004, Nr.1, P.52-54
2. Baltrūnas V., Vaitkevičius V. Lietuva.101 įdomiausia vieta. V.2008, P.111
3. Mažiulis V. Apie vardus Trakai ir Galvys (Galvė). Baltistica XLI (3), V.2006, P.507-510
4. Vaitkevičius V. The Sacred Groves of the Balts: Lost History and Modern Research, Folklore. Electronic Journal of Folklore, 2009, Vol. 42, P.92
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą