RAUDONDVARIO ALAUS DARYKLA

   Didžioji dalis Vilniaus gubernijos alaus buvo gaminama Vilniaus mieste, tačiau XIX a. II pusėje V.Šopeno ir I.E.Lipskio alaus daryklos turėjo rimtą konkurentą – Raudondvario alaus bravorą.

   Raudondvaro dvaras, įsikūręs 29 km nuo Vilniaus, XVIII a. priklausė Vilniaus vyskupui I.Masalskiui. Vėliau Raudondvario dvaras priklausė keturioms Parčevskių kartoms: 1799 m. Rusijos caras Pavlas I Raudondvarį dovanojo Ignotui Parčevskiui. 1801 m. Raudondvaryje gimė Ignoto ir Salomėjos Parčevskių sūnus Konstantinas. Po tėvo mirties Konstantinas su savo vyresnioju broliu Aleksandru, tėvo broliu Antoniu ir seserimi Rože (žinoma tapytoja) paveldėjo Raudondvarį. Pralaimėjus 1831 m. sukilimui, Konstantinas Parčevskis buvo priverstas iš Lietuvos emigruoti. Raudondvario savininkais tapo Aleksandras ir Antanas (faktiškai Aleksandras Parčevskis). XX a. pradžioje dvaras priklausė T. Parčevskiui, vėliau Ignotui, o iki 1939 m. jo sūnums Jonui ir Andriui Parčevskiams.

   Po tėvo Ignoto mirties, dvarą paveldėjo jo sūnūs Aleksandras ir Konstantinas Parčevskiai. Sūnūs tapo vieni didžiausių pramoninkų, 1836 m. įrengė alaus daryklą ir sėkmingai prekiavo alumi. Dvarui priklausė net keturios karčiamos. Darykla buvo didelė: buvo 4 aukštų salyklo gamybos pastatas su aukštais rūsiais.

   Antrojoje XIX amžiaus pusėje už pinigus, uždirbtus iš alaus gamybos ir prekybos, Parčevskiai pasistatė Raudondvaryje naujus rūmus bei daug ūkinių pastatų. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje tai buvo vienas svarbiausių industrijos kompleksų visoje Rytų Lietuvoje.

   „Jis [Raudondvario dvaras] alaus darykla, teikiančia įvairiausius gėrimus – porterį, bavarišką alų ir kitokius, kuriais aprūpinamas Vilnius ir pusė Lietuvos.“ - taip savo knygoje „Neris ir jos krantai“, išleistoje  1871 m., rašė Konstantinas Tiškevičius.

   1900 m. gegužės 2 d. Vilniaus gubernijos statybos skyriuje patvirtintas alaus daryklos išplėtimo projektas. 1902-1904 m. pastatyta nauja alaus darykla, o 1906 m. daryta rekonstrukcija sujungė naujai pastatytus pastatus į vieną monobloką.

   1914 - 1940 m. pastatyti nauji pastatai (šaldytuvas, perstatyti smulkintuvų pastatai).

   Parčevskiai didmeninei alaus prekybai steigė sandėlius, o mažmeninei prekybai – krautuves (išsinešti ir gerti vietoje). 1898 m. Vilniuje ir dešimtyje Vilniaus gubernijos miestelių veikė Ignoto Parčevskio įkurtos alaus krautuvės, 1900 m. – atidarytos dar dvylikoje miestelių, o 1904 m. – dviejuose. 1904 m. vien Vilniuje buvo 40 Parčevskio įmonei priklausančių krautuvių ir 23 aludės.

   Raudondvario alaus daryklos kompleksui dar priklausė spirito varykla, saugyklos, alaus statinių dirbtuvės, alaus brandinimo rūsiai ir kiti objektai.

   Raudondvario dvaras su bravoru 1939 m. buvo nacionalizuotas. Tarybiniais metais čia įsikūrė Vilniaus „Tauro“ alaus daryklos filialas.

 

Stalo (Столовое) alaus, gaminto Raudondvaryje etiketė

Žirmūnų žiemos uostas

   Prieš kelias savaites su draugu vaikščiojome Neris pakrante, bet ne šiaip sau, ieškojome žiemos uosto. Žinoma, "uostas" skamba per rimtai, bet kažkada būta rimtų ambicijų laivybai Nerimi.

  Žirmūnuose, kiek toliau už Šilo tilto, prieš Neries srovę yra nedidelė įlanka, kurioje žiemą prišvartuojamas laivas „Ryga“. 

  Šalia įlankos išlikę keli senesni pastatai, kurie mus ir domina. Patekus į tvora aptvertą teritoriją, matyti įprastas sovietinės architektūros vaizdas: metalinis angaras, keli apgriuvę pastatai . Tačiau kelių pastatų stogų forma ir senos plytos išduoda, kad pastatai statyti daug anksčiau.  
 

   Šis žiemos uostas iškastas dar lenkmečiu.  Jį apie 1925-1927 m. šalia Marsowa  (dabar Neries) gatvės  iškasė vienas lenkų verslininkas. Deja, nepavyko sužinoti, kokia jo pavardė. Tačiau ambicijų buvo rimtų.

 

Vieta 1935 m. žemėlapyje. Tačiau kažkodėl jame nepavaizduoti šie pastatai.

 

O 1944 m. lietuviškame žemėlapyje pavaizduotas tik vienas pastatas.

Teritorija iš Antakalnio pusės

 

Teritorijos vaizdas

Senesni pastatai išduoda, kad tai "lenkų laikų" pastatai. Įdomi vieno pastato fachverkinė architektūra, būdinga pajūrio regionui.

Lenkiškos čerpės iš Krokuvos: "Fabryka dachowek i cegieł w Krakowie"

Ant vieno iš pastatų žymė, rodanti kiek buvo pakilęs Neries lygis per 1931 m. potvynį. Įdomu, kad panašus žymėjimas yra ant Vrublevskių bibliotekos pastato. 

1931 m. potvynis Vilniuje

 

    

Dailių formų pastatas. Deja, sunku pasakyti, kam buvo skirti pastatai, su laivyba susijusių artefaktų rasti nepavyko.

Sovietinis "paveldas" - angaras laivams laikyti ir taisyti

Uostas sovietmečiu. Nuotrauka iš: http://vilnius.borda.ru/?1-11-0-00000052-000-60-0 

 Tuo metu Vilniuje Nerimi plaukiojo 4 laivai:  „Ryga“, „Kijevas“, „Taškentas“ ir „Salomėja Nėris“. Atėjus Lietuvos nepriklausomybei laivas „Salomėja Nėris“ buvo supjaustytas metalui, o „Kijevas“ ir „Taškentas“ pervadinti į „Vilnių“ ir „Taliną“. Tačiau po kurio laiko ir juos ištiko S.Nėries likimas. Liko tik viena „Ryga“.

  



   Laivas "Ryga" - šiuo metu vienintelis Vilniuje plaukiojantis didesnis laivas (yra keli gerokai mažesni). Jį šiltuoju metų laiku visi gali pamatyti krantinėje prie Karaliaus Mindaugo tilto.

   Statytas 1954 m. Kauno laivų statykloje. Pasak laivo kapitono, kurį pavyko užkalbinti, tai specialus laivas, skirtas plaukiojimui upėmis, jo grimzlė tik 60 cm.

Kaip su tėvu medžius sodinom

 Prieš mėnesį su tėvu sodinom beržus, juos reikėjo išrauti ir kažkaip pargabenti į sodą. Tokiais būdais yra vežami medžiai iš durpyno, automobilis puikiai užmaskuotas ir nematomas iš oro. Be to tai puiki ekologinė koncepcija, važiuojant automobiliu visas išmetamas CO2 kiekis neutralizuojamas.

Galvės galvos

   Galvė– vienas iš didžiausių (361ha) bei vaizdingiausių Lietuvos ežerų (1 pav.). Jo gylis rytinėje ežero dalyje siekia net 46,7 m. Galvė – hidrografinis draustinis. Tai vienas iš labiausiai lankomų turistinių objektų.

   Be salos pilies, puikių plaukiojimo bei nardymo sąlygų Galvė garsėja ir savo legendomis.  Ežere  yra 21 sala, apipinta įvairiais pasakojimais. Tai pasakojimai apie Naujųjų Trakų įkūrimą, pilies statybą, nugrimzdusį kunigaikščio Kęstučio lobį bei daugelis kitų. Šiaurinėje ežero dalyje yra įspūdingas su senąja lietuvių religija susijusių ežero ir pakrančių vietų telkinys: Alko sala, Alkos varteliai bei Šventoji gelmė.  

   Vienas įdomiausių ir šiurpiausių pasakojimų susijęs su ežero vardo kilme. Remiantis liaudies etimologija, Galvės ežero vardas kilo nuo žodžio galva. Toks aiškinimas susijęs su pasakojimu, kad dukart metuose – prieš ežerui užšalant ir ledui tirpstant – jam būdavo aukojamos žmonių galvos.

   1923 m. nutiko neįtikėtinas dalykas- vienas žvejys tarp Pilies ir Pirties salų esančioje seklumoje ištraukė dvi unikalias galvas (7x11 cm ir 6,5x8,9 cm). Toks radinys yra unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir visoje europoje (2 pav.) Matyt, žmonės vengdami ežero bausmės ieškodavo būdų išvengti žiaurios lemties– pakeisdavo galvas tuo tikslu aukodami iškaltas akmenines. Jos dabar saugomos Trakų istorijos muziejuje.

   Kalbininkas Vytautas Mažiulis teigia, kad dabartinis oficialus ežero pavadinimas Gálvė yra neautentiškas. Tikrasis jo vardas - Galvỹs, kuris buvo morfologiškai a p s l a v i n t a s, ir iš čia atsirado knyginė (t. y. ne gyvosios kalbõs lytis) Gálvė. Šis vietovardis senuosiuose šaltiniuose vartotas įvairiai: a) apslavintas Galwie (1782 m.) bet kartais ir neapslavintas Galwis (1780 m.) (plg. Ilgis vartojamas formomis Ilgie, Ilgi). 

   Pavadinimas gali būti sietinas su rekonstruojamu žodžiu *galvja „tai, kame yra duburių, kur duburinga“; *galva- „duburingas“. Lietuvių kalbos žodyne - gal̃vis - „savaime pasidariusi kūdra senos upės vagos vietoje ar užutėkyje“. Taip pat senąja reikšme žodis galva galėjo reikšti išsikišimą. 

    Kitas pasakojimas bylo,  esą didžiulėje salėje po pilimi prie juodo aukuro, apsuptas vaidilučių sėdi paskutinis Lietuvos didysis Krivių Krivaitis. Kai įvedus krikščionybę, jam nebelikę vietos Lietuvoje, jis persikėlęs į salos požemius. Jam reikiamų žinių gali suteikti tik skenduoliai. Krivis skenduolius atidžiai išklausinėja, paskui užverčia akmenimis ir vėl mirtina tyla viešpatauja iki kito skenduolio. Dėl to jie Galvės ežere niekada neiškyla į paviršių.

   Belieka laukti, kokias naujas paslaptis atskleis paslaptingi Galvės vandenys.

  Literatūra:

1.    Balčytienė B., Narvidas V. Ką byloja Trakų pilių mūrai: legendos, padavimai, tradicijos. Lietuvos muziejai V. 2004, Nr.1, P.52-54

2.    Baltrūnas V., Vaitkevičius V. Lietuva.101 įdomiausia vieta. V.2008, P.111

3.    Mažiulis V. Apie vardus Trakai ir Galvys (Galvė). Baltistica XLI (3), V.2006, P.507-510

4.    Vaitkevičius V. The Sacred Groves of the Balts: Lost History and Modern Research, Folklore. Electronic Journal of Folklore, 2009, Vol. 42, P.92

5.    http://www.x-diver.lt/?lt/view/222